Įmonės bankrotas – tai procesas kurio metu yra uždaromas nemokus ūkinis subjektas, nesugebantis organizuoti ekonomiškai naudingos veiklos šalies rinkoje.
Situacijoje kai įmonė yra visiškai nemoki ir nebegali atlikti savo įsipareigojimų darbuotojams, užsakovams ar tiekėjams, jos vadovas privalo užtikrinti tvarkingą, pilną įmonės uždarymo procesą. Norint, jog viskas įvyktų kuo sklandžiau, būtina žinoti kokiu principu vyksta šis procesas, tam, kad viskas kuo greičiau užsibaigtų.
Daugeliui žmonių atrodo, jog ši procedūra – labai varginantis ir ilgas darbas, tačiau tai nėra tiesa. Žinant kokiu principu viskas bus vykdoma ir atliekant savo pareigas, galima be jokio didesnio vargo uždaryti nemokų juridinį subjektą.
Šiame straipsnyje – apie įmonės bankroto procesą plačiau.
Įmonės bankrotas yra keleto pagrindinių žingsnių procesas. Reikalingų atlikti bylos darbų tvarka yra tokia:
Įmonės vadovo pareigas užimančiam asmeniui ar asmenims tenka daugiausiai darbo ir atsakomybės.
Visas procesas yra itin atidžiai stebimas atitinkamų valdžios institucijų, įmonės valdymo organų elgsena, atliekamas tyrimas ar bankrotas yra vykdomas visiškai legaliai ir niekas nėra slepiama.Kilus kokiems neaiškumams ar laiku nepriėmus sprendimo tam tikrame žingsnyje, už įmonę pilnai atsako jos vadovybė.
Respublikos bankroto įstatyme yra numatyta, jog bankrutuojančios įmonės vadovas privalo padengti visą žalą kuriuos kreditoriai patyrė vadovybei nespėjus pateikti teismui pranešimo/prašymo dėl bankroto bylos kėlimo laiku.
Svarbu pabrėžti, jog ir patys kreditoriai turi teisę pateikti prašymą teismui dėl bankroto kėlimo savo pareigų negalinčiai vykdyti įmonei, tačiau bet kokiu atveju, uždaromos įmonės vadovas turi informuoti teismą. To nepadarius, toks poelgis yra laikomas kaip įstatymus pažeidžiančiu, o delsimas yra skaitomas kaip žala kreditoriams.
Kitas dalykas už kurį bankrutuojančios įmonės vadovas privalo atsakyti – tyčinis bankrotas. Jei vadovas sudaro naujas sutartis ir įvairius sandorius puikiai žinodamas, jog įmonė negalės įvykdyti savo pareigų, tai yra traktuojamas kaip nusižengimas už kurį turi būti ne tik atlyginama žala, tačiau pats vadovas gali būti patrauktas ir civilinėn atsakomybėn.
Jei teismas nustato, jog valdantysis nevykdė savo įstatymais apibrėžtų pareigų – nepateikė pareiškimo dėl bankroto teismui, neperdavė reikalingų dokumentų atitinkamoms institucijoms, slėpė informaciją ar kitokiais būdais trukdė bankroto proceso vykdymui – jam gali būti taikomos sankcijos.
Įstatymiškai jos gali būti – 3-5 metus draudžiama eiti valdančiojo asmens pareigas ar būti kito valdymo organo nariu.
Tam, kad išvengti bet kokių neigiamų pasėkmių bei kuo sklandžiau įvykdyti bankroto procesą, geriausia žinoma būtų viską atlikti skaidriai ir sąžiningai: atsiskaityti su kreditoriais, sekti teismo nurodymais bei bendradarbiauti su atitinkamomis institucijomis.
Darbuotojų garantijas ir jų situaciją pagrinde lemia LR įmonių bankroto bei garantinio fondo įstatymai, o DK galioja tik tiek, kiek neapbrėžia minėti įstatymai.
Pastarajame dokumente nurodyta, jog pradėjus įmonės bankroto procedūrą, darbo sutartis yra nutraukiama pagal įstatymuose numatytus nuostatus. Bankroto įstatymas, tuo tarpu, numato, jog už įmonės bankrotą atsakingas asmuo (administratorius) per 3 dienų laikotarpį po teismo tvarka priimto sprendimo dėl bankroto privalo raštu informuoti visus įmonės darbuotojus ir po 15 dienų po šio įspėjimo darbo sutartys yra pilnai nutraukiamos.
Apart pačių darbuotojų, įmonės bankroto administratorius taip pat privalo šias šalis/institucijas:
LR bankroto įstatyme yra numatyta, jog dėl įmonės bankroto atleidžiamam darbuotojui turi būti išmokama dviejų jo vidutinių atlyginimų dydžio išeitinė kompensacija. Kitos išmokos (pvz.:pinigai už nepanaudotas atostogas) šio įstatymo nėra apibrėžiamos, todėl geriau vadovautis DK įstatais pagal tai kaip juos galima gauti.
Verta pabrėžti, jog bankroto metu darbuotojų reikalavimai visuomet yra keliamas kaip didžiausias prioritetas: ar tai būtų reikalavimai atlyginti žalą už traumą patirtą darbo metu, sužalojimus ar susirgimus, visa tai yra siekiama sutvarkyti kaip įmanoma anksčiau.
Kitas dalykas, nors galioja ne visuomet, tai – terminuotos darbo sutartys. Jei iki bankroto proceso pabaigos įmonei yra būtini darbuotojai, tam, kad būtų galima vykdyti savo pareigas, gali būti sudaromos trumpalaikės darbo sutartys su numatytu darbuotojų skaičiumi, tam, kad neatleisti jų iš karto.
Žinoma, būna atvejų kuomet įmonė yra visiškai nemoki ir neturi savo lėšų atsiskaityti su darbuotojais. Tokiu atveju kompensacijas darbuotojams užtikrina Lietuvos Respublikos Garantinis fondas.
Jo įstatymas numato, jog lėšos yra išmokamos visiems esamiems ar buvusiems bankrutuojančios įmonės darbuotojams kuriems ji yra skolinga, jei jų sutartis buvo sudaryta iki teismo nutarties iškelti bankroto byla įsigaliojimo dienos.
Tai galioja net ir tiems darbuotojams kurie įmonėje nedirbo visą laiką, buvo sudarę terminuotą ar laikiną darbo sutartį. Taigi, būdų atgauti savo pinigus tikrai yra.
Garantinis fondas išmoka šias išmokas:
Pabaigai
Aptarėme įmonės bankroto temą. Norint visas procesas įvyktų sklandžiai, būtina laikytis formalių reikalavimų ir vykdyti savo pareigas bankrutuojančios įmonės vadovui. Darbuotojai taip pat turėti „nenuleisti” galvos, kadangi yra papildomų galimybių atgauti savo pinigus, net ir dirbus bankrutavusioje įmonėje.