Statybų inžinierius ir darbų saugos konsultantas Tomas Vaitkevičius sako tiesiai: „Jei šiandien dar labiau apsunkinsime migrantų įdarbinimą, rytoj statybvietėse trūks ne dešimčių, o šimtų žmonių.“ Jo vertinimas daug kam nepatogus, bet statybų rinkoje jis skamba vis dažniau.
TL;DR: Lietuvos statybų sektorius jau dabar susiduria su dideliu darbuotojų trūkumu, o migrantai padeda užpildyti spragas, kurių vietinė rinka neuždengia. Griežtesni ribojimai gali reikšti lėtesnius projektus, augančias kainas ir dar didesnį spaudimą verslui bei gyventojams.
Statybos Lietuvoje nesustoja, tačiau žmonių, kurie realiai dirbtų objektuose, trūksta vis labiau. Kalba eina ne tik apie aukštos kvalifikacijos specialistus, bet ir apie betonuotojus, mūrininkus, apdailininkus, suvirintojus bei pagalbinius darbuotojus.
Čia slypi nepatogi tiesa: projektų yra, pinigų daliai jų taip pat atsiranda, bet rankų tiesiog nepakanka. Dėl to ilgėja terminai, kyla darbų savikaina, o įmonės priverstos konkuruoti ne tik dėl užsakymų, bet ir dėl kiekvieno patyrusio darbuotojo.
Dalis žmonių iš statybų pasitraukė dar prieš kelerius metus, kai rinkoje dominavo sezoniškumas, neapibrėžtumas ir emigracija. Kita dalis persikvalifikavo į logistiką, gamybą ar paslaugų sektorių, kur darbo sąlygos kai kam atrodo stabilesnės.
Jaunų žmonių, kurie rinktųsi fizinį darbą statybose, taip pat nėra tiek, kiek reikėtų. Profesinis rengimas padeda, bet jo tempas per lėtas, kad galėtų greitai užkamšyti šiandienines spragas.
Migrantų tema dažnai aptariama emocingai, tačiau statybų sektoriuje ji pirmiausia yra praktinė. Jei objekte trūksta brigados, darbai nevyksta pagal planą, o tai paliečia visą grandinę nuo užsakovo iki būstą perkančio žmogaus.
Atvykę darbuotojai dažnai užima tas pozicijas, kurių vietiniai kandidatai paprasčiausiai nesirenka arba jų nepakanka. Tai nereiškia, kad migrantai pakeičia Lietuvos darbuotojus. Dažniau jie užpildo vietas, kurios kitaip liktų tuščios.
Statybų įmonių vadovai ne kartą pabrėžia, kad pirmiausia ieško darbuotojų Lietuvoje. Tik tada, kai paaiškėja, jog reikiamų žmonių nėra arba jų surasti nepavyksta per protingą laiką, atsigręžiama į užsienio rinkas.
Tokiose situacijose migrantai padeda išlaikyti darbų tempą. Be jų dalis projektų būtų atidedami, mažinami arba taptų finansiškai sunkiai įgyvendinami.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad griežtesnės taisyklės apsaugo vietinę darbo rinką. Tačiau statybose dažnai nutinka priešingai: ribojimai nesukuria naujų darbuotojų, o tik sumažina galimybę įmonėms greitai reaguoti į trūkumą.
Rezultatas paprastas. Jei negali atsivežti žmonių, kurie dirbtų, objektas nelaukia. Vėluoja terminai, auga baudos, kyla spaudimas esamiems darbuotojams, o užsakovai galiausiai moka daugiau.
Darbuotojų trūkumas tiesiogiai veikia kainą. Kai specialistų mažai, jų atlygis kyla, o tai savaime nėra blogai, bet kai trūkumas tampa kritinis, brangsta visas projektas.
Tuomet pabrangsta ne tik komerciniai pastatai ar infrastruktūros darbai. Tai paliečia ir individualių namų statybas, daugiabučių renovaciją, viešuosius objektus bei būsto kainas galutiniam pirkėjui.
Kai legaliai įdarbinti tampa per sunku, dalis rinkos pradeda ieškoti aplinkkelių. Būtent čia atsiranda didžiausia rizika: neaiškios kilmės subrangovai, nepakankama darbuotojų apskaita ir silpnesnė kontrolė.
Paradoksas tas, kad per griežti ribojimai gali ne sustiprinti tvarką, o paskatinti šešėlį. O šešėlis statybose reiškia ne tik mokesčių praradimus, bet ir didesnį nesaugumą objektuose.
Dietologų ar gydytojų pasaulyje dažnai girdime, kad svarbiausia yra balansas. Statybų darbo rinkoje galioja ta pati logika: ne visiška laisvė, bet ir ne aklas uždarymas.
Darbo rinkos analitikai pabrėžia, kad migrantų įdarbinimas turi būti aiškiai reguliuojamas, skaidrus ir kontroliuojamas. Tačiau pati sistema turi veikti greitai, nes statybų projektai nevyksta pagal biurokratijos tempą.
Toks modelis leistų vienu metu spręsti dvi problemas. Pirma, patenkinti realų darbo jėgos poreikį. Antra, apsaugoti rinką nuo neskaidrių praktikų.
Viešose diskusijose migrantų tema dažnai supriešinama su vietiniais darbuotojais. Tačiau statybų sektoriuje toks skirstymas retai padeda. Jei objekte trūksta žmonių, pralaimi visi: verslas, valstybė ir klientas.
Daug prasmingiau kalbėti apie tai, kaip užtikrinti, kad į Lietuvą atvykstantys darbuotojai dirbtų legaliai, saugiai ir ten, kur jų iš tikrųjų reikia. Tai naudingiau nei kurti iliuziją, kad vien draudimais galima išspręsti darbo jėgos krizę.
Niekas rimtai neteigta, kad statybų sektorius turi remtis tik migrantais. Priešingai, ilgalaikis sprendimas yra stipresnis profesinis mokymas, geresnės darbo sąlygos ir didesnis statybinių profesijų prestižas.
Tačiau čia svarbiausias žodis yra ilgalaikis. Naują specialistą paruošti užtrunka, o projektų reikia šiandien. Todėl pereinamuoju laikotarpiu migrantai tampa ne problema, o dalimi sprendimo.
Jei statybų sektoriuje trūksta žmonių, tai nėra tik verslo rūpestis. Tai reiškia ilgesnį laukimą būsto projektams, didesnes renovacijos kainas, lėčiau tvarkomą infrastruktūrą ir brangesnes paslaugas kiekvienam.
Kitaip tariant, darbuotojų trūkumas anksčiau ar vėliau atsispindi jūsų piniginėje. Būtent todėl migrantų įdarbinimo klausimas nėra siaura specialistų tema. Jis tiesiogiai susijęs su tuo, kiek mokėsime už statybas ir kaip greitai jos bus baigtos.
Daugiau apie darbo rinkos tendencijas galima sekti Užimtumo tarnybos puslapyje, o verslo ir ekonomikos įžvalgas dažnai skelbia „Verslo žinios“. Statybų sektoriaus aktualijas taip pat verta stebėti per profesines asociacijas ir rinkos apžvalgas.
Statybų ekspertų žinutė aiški: migrantų įdarbinimo ribojimas pats savaime darbuotojų nesukurs. Jis tik dar labiau išryškins problemą, kuri jau dabar stabdo sektorių. Gal metas ne kovoti su pasekmėmis, o pagaliau spręsti priežastį?